Erdogano žaidimas su NATO dėl Suomijos ir Švedijos: ko jis tikrai nori

Visiems įdomu, ką R. T. Erdoganas užsiima – pirmiausia jis trukdo Suomijai ir Švedijai prisijungti prie NATO, o paskui duoda sutikimą po to, kai akivaizdžiai laimėjo nuolaidas dėl kurdų teroro, kurį tariamai perėjo tose šalyse emigrantai kurdai. Arba taip atrodo. Tas pats Erdoganas, kuris priešinosi Rusijai, pardavinėdamas tuos niokojančius dronus Ukrainai. Ar jis provakarietiškas ar pro Maskviškas? Koks jo žaidimas? Jis akivaizdžiai panaudojo Suomijos ir Švedijos stojimo klausimą kaip derybinį svertą. Ką jis iš tikrųjų tikisi išgauti iš NATO? Norėdami gauti atsakymus, nesulauksite jokios realios pagalbos iš autentiškų turkų žinovų, kuriuos ieško didelės naujienų organizacijos, tokios kaip BBC. Jei jie įsikūrę Turkijoje, jie negali būti pernelyg atviri, bijodami būti persekiojami pagal R. T. Erdogano represinius anti-medijos įstatymus. O vietoje dirbantys užsienio žurnalistai yra ne ką geresni, nes stebimi jų HUMINT kontaktai, o naujienų žiniasklaida, kurią jie skaito vietoje, uždengiama.

Taigi, ar Erdogano triukšmavimas apie kurdus atspindi jo tikrą susirūpinimą? Taip ir ne. Dažniausiai ne. Šiaip ar taip, nei Suomija, nei Švedija neperduos nieko, ko R. T. Erdoganas prašys neteismingai su išgalvotais kaltinimais – kaip skelbia BBC. kontūrai. Daugiau apie kurdus vėliau. R.T.Erdoganui rūpi ir didesni rūpesčiai, tarp kurių svarbiausias yra jo režimo sutvirtinimas siautėjančios infliacijos ir šalies ekonomikos nuosmukio metu. Naujaisiais metais artėjant parlamento rinkimams, jo partija artėja prie didelių nuostolių. Tiesą sakant, R. T. Erdoganas iš tikrųjų nori, kad Vakarų demokratijos nesikiš į jo vidaus reikalus. Tikriausiai todėl, kad valdžią jis ketina išlaikyti savo rankose įvairiais autoritariniais manevrais. Iš tikrųjų jis lieka prezidentu ir iš ten išlaiko valstybės užgrobimą. Jis sako Vakarams: „Ar jums reikia, kad aš koordinuosiu NATO veiksmus? Negriaukite mano gniaužtų valdžioje ir nesiginčykite už politinius kalinius Osmanas Kavala, arba bet koks skaičius įkalintų žurnalistų ir kurdų politikų. Neprieštarauk mano būsimiems antidemokratiniams gudrybėms. Tai pagrindinė jo sąlyga. Bet yra daugiau.

Niekas neklausia, kodėl R. T. Erdoganas taip stengėsi įsigyti rusiškų raketų S-400, kad Turkija iš esmės atsiskyrė nuo NATO. Šiame stulpelyje ta problema buvo aptarta ne kartą. Atsakymas: NATO parengtos ir aprūpintos Turkijos oro pajėgos buvo vienintelė kariuomenės dalis, kurios jis negalėjo neutralizuoti per vadinamąjį bandymą prieš jį 2016 m. liepos mėn. ginkluotę, jau nekalbant apie personalą, reikia kruopščiai perprogramuoti, kad būtų galima numušti turkų pilotus NATO lėktuvais. Ilgalaikis R. T. Erdogano sprendimas buvo įsigyti rusiškų raketų baterijų kartu su rusiškais mokymais jam ištikimiems Turkijos operatoriams. Jis nenori to patirti dar kartą – ypač dabar, kai atstūmė Putiną. Taigi jis pareikalaus iš Bideno ir sąjungininkų garantijų, kad jie neskatins karinio pasipriešinimo jo valdžiai. Turint tai vietoje, Turkijos oro turtas visiškai vėl prisijungs prie NATO.

R.T.Erdoganas laikosi grandiozinės daugumos autoritarų politikos formulės – maitinti savo gyventojus imperine nostalgija vietoj gerovės, laisvės ir teisinės valstybės. Taigi jo žygiai į Siriją ir Libiją. Kai 2015 metais Turkija numušė Rusijos naikintuvą netoli Sirijos sienos, R. T. Erdoganas paprašė NATO padėti išvengti keršto. Jis buvo atmestas. Jie nenorėjo dalyvauti jo stipruolio išdaigose, provokuojančiose NATO ir Rusijos konfrontaciją. Tada Rusijos bombonešiai Sirijoje smogė Turkijos islamistų įgaliotiniams. Erdogano apsimetimas pastarųjų dienų Osmanų sultonu patyrė stiprų smūgį. Turkija turėjo garsiai atsiprašyti. Nuo šiol R.T.Erdoganas reikalaus, kad NATO grąžintų jį Sirijoje ir visur, kur jis susidurs su rusais. Štai trina. Kur dar tai gali būti?

Kol kas neaišku, ar R. T. Erdoganas visiškai prisijungs prie Ukrainos reikalavimų, kad Turkija sustabdytų Rusijos laivus su vogtais Ukrainos grūdais. Greičiausiai jis bandys pasipelnyti asmeniškai, viešai gestus prieštaraudamas Rusijai. Tam jam reikės NATO, kad jį palaikytų ir pažiūrėtų į kitą pusę. Bet vėlgi jis turi didesnių strateginių poreikių...

R.T.Erdoganas norėtų Vakarų pagalbos įgyvendinant ilgalaikį Turkijos ir Centrinės Azijos ryšį. Gretimas sausumos tiltas per Azerbaidžaną pirmą kartą sujungs tiurkų valstybes po to, kai carai prieš daugiau nei du šimtmečius užkirto kelią Šilko keliui. Žinoma, R.T.Erdoganas nemokėjo jokios kainos už įsikišimą į 2020 metų Armėnijos ir Azerbaidžano kovą dėl Kalnų Karabago, per kurią Turkijos bepiločiai orlaiviai atliko lemiamą vaidmenį padedant Azerbaidžanui nugalėti. Nepaisant itin įtakingos diasporos bendruomenės Vakaruose, Armėnijai niekas į pagalbą neatėjo dėl didesnių strateginių skaičiavimų. Galimas tiurkų štano susivienijimas dabar yra geografiškai įmanomas, o tai kelia grėsmę Rusijos pietams ir rytams ir atitraukia Rusijos pajėgas nuo Ukrainos. Erdoganas norėtų Vakarų pagalbos įgyvendinant šį ilgalaikį projektą. Maskva aktyviai suvokia grėsmę, todėl greičiausiai tiek Kazachstanas, tiek Uzbekistanas pastaruoju metu patyrė staigius sukilimus. Kad būtų aišku, Centrinės Azijos valstybėse yra daugybė tikrų priežasčių protestuoti, ir daugelis jų nuo pat pradžių buvo pastatyti Maskvos. Bet tai jau kitos rubrikos tema. Įprastu kolonialistiniu būdu Rusija tame regione sukūrė etniniu ir geografiniu požiūriu nestabilias atskiras valstybes, kad savo nuožiūra išprovokuotų tokį nestabilumą. Žinutė: bandote atsiriboti nuo mūsų, bet kada galime jus destabilizuoti. Laikykitės toliau nuo Turkijos.

Dabar apie numanomą kurdų problemą, kurią Erdoganas iš pradžių iškėlė prieš Švediją ir Suomiją. Tikrai yra tam tikrų įrodymų, kad buvusios kurdų bendruomenės Europoje remia kurdų grupuotes Turkijoje, nors nebūtinai ginkluotose kovose, tačiau linija gali būti neryški. Galima ginčytis, kad įžeidęs Putiną R. T. Erdoganas turi rimtą priežastį bijoti kurdų separatistų PKK, nes sovietai juos sukūrė ir keletą dešimtmečių rėmė. Tada, ISIS metais, JAV pasirinko sąjungininką su Irako/Sirijos kurdais, kad išnaikintų ISIS. Nuo tada Vakarai vis dar jaučia simpatiją kurdų padėčiai ir tai erzina Erdoganą. Tačiau po ISIS kurdai prarado daug šios aktyvios paramos ir Maskva galėjo lengvai patekti į vakuumą, atgaivinti savo seną vaidmenį ir atgaivinti kurdų grėsmę palei Turkijos sienas ir jos viduje. Rusai puikiai moka žaisti daugianacionalinį destabilizavimo žaidimą.

Tačiau tiesa ta, kad Erdoganas yra daugiausia atsakingas už šios grėsmės išlikimą. Pirmaisiais savo kadencijos metais jis mandagavosi su Turkijos kurdais, tikėdamasis, kad jie susijungs su juo prieš sekuliaristus kemalistinius islamiškuosius osmanų politinius aljansus. Vietoj to kurdai nusprendė sukurti savo pasaulietinę kairiųjų centro partiją. Nuo tada jis nenustojo jų bausti. Jų lyderiai buvo įkalinti dėl melagingų kaltinimų terorizmu. Jų politinius mitingus nuniokojo ISIS savižudžiai sprogdintojai. Kadangi R. T. Erdoganas leido dideliems ISIS savanoriams plūsti per Turkiją, daugelis stebėtojų manė, kad jis yra bendrininkas. Ir daug kitko. Nenuostabu, kad kurdų separatistų nuotaikos išaugo. Kas puikiai atitiko jo tikslus. Jis visada naudojo „teroristų“ pasiteisinimą kaip patogumą ir visapusišką galios įrankį, tad kodėl gi ne ir kaip svertą prieš NATO?