Vokietijos „Pivot“ į kazachų naftą atrodo kaip svajonė

(„Bloomberg“) – Vokietijai liko kelios dienos, kai sustabdė naftos importą vamzdžiais iš Rusijos, o tai daro spaudimą ieškoti alternatyvų.

Labiausiai skaityta iš „Bloomberg“

Šalies ekonomikos ministerija Berlyne antradienį patvirtino, kad Vokietija 2023 metais iš viso nepirks rusiškos naftos, ir dar kartą patvirtino pažadą sustoti iki šių metų pabaigos. Žingsnis – nubausti Kremlių už karą Ukrainoje.

Viena kylanti idėja yra naudoti Rusijos vamzdynų sistemą importui iš Kazachstano. Netgi kalbama apie bandomąjį siuntą kitų metų pradžioje. Vokietija, kaip ir didžioji Europos Sąjungos dalis, jau uždraudė gabenti jūra iš Rusijos.

Tačiau vamzdžiais tiekti Kazachstano žalią žaliavą tūkstančius mylių į naftos perdirbimo gamyklas Rytų Vokietijoje keltų didžiulius iššūkius įvairiais frontais. Pirma, vamzdynai, kuriais turėtų tekėti nafta, yra rusiški – milžiniškas Družbos tinklas.

Taigi bet kokį sprendimą palengvinti tokių siuntų siuntimą gali priimti tik Maskva. Pasak bendrovės atstovo spaudai Igorio Dyomino, Rusijos naftotiekių operatorė „Transneft PJSC“ kol kas negavo iš Kazachstano prašymų pristatyti prekes į Vokietiją.

Kai kurios Kazachstano statinės jau pumpuojamos į šiaurę į Almetjevską Rusijoje ir sumaišomos su nafta iš Rusijos telkinių į bendrą eksporto rūšį, oficialiai žinomą kaip Russian Export Blend Crude Oil arba REBCO, kuri dažniau vadinama Uralu.

Vargu ar bus įmanoma fiziškai gabenti Kazachstano naftą į Vokietiją be rusiškos naftos. Reikėtų tūrius siųsti partijomis, kad nesusimaišytų su rusiškos kilmės molekulėmis. Tai labai sutrikdytų Rusijos dujotiekių tinklą ir sunku įžvelgti, kad „Transneft“ palaiko šią idėją.

Istorija tęsiasi

Net jei taip būtų, taikant tokį metodą Vokietijos naftos perdirbimo įmonės gautų nepatikrintą žalią rūšį, kurios charakteristikos gali labai skirtis nuo įprastos Uralo dietos, kurios tankio ir sieros kiekio parametrai yra griežti.

Tačiau praktiškai, jei siuntos bus pagamintos, jos gali nebūti tikromis Kazachstano kilmės prekėmis.

Kazachstano KMG Trading, valstybinės naftos bendrovės „KazMunayGas JSC“ dukterinė įmonė, į Rusijos vamzdynų sistemą kasmet įleidžia 13 mln.

Uralo kroviniai

KMG priklausiusiems „Urals“ kroviniams konkrečiai netaikomos ES sankcijos jūra importuojamam iš Rusijos ir jie buvo perženklinti „Kazach Export Blend Crude Oil“ arba KEBCO, kad būtų atskirti nuo REBCO.

Tie kroviniai keliami iš Novorosijsko prie Juodosios jūros ir Ust-Lugos uostų prie Baltijos. Jie yra visiškai atskirti nuo Kazachstano CPC Blend eksporto, kuris kraunamas į tanklaivius tam skirtame terminale netoli Novorosijsko.

Tačiau net jei Rusija sutiktų su kokiu nors apsikeitimu, kyla klausimas: kur Kazachstanas ras papildomos žaliavos, kurią būtų galima įdėti į Rusijos dujotiekių sistemą, kad daugiau būtų nukreipta į Rytų Vokietiją.

Taip yra todėl, kad „KazMunayGas“ pirmiausia turi tiekti naftos perdirbimo gamyklas Kazachstane, kad įvykdytų savo įsipareigojimus dėl kuro tiekimo vidaus rinkai.

Kalbant apie eksportą, pirmasis prioritetas – per KMG Trading – yra patenkinti įmonės naftos perdirbimo gamyklos Rumunijoje poreikius.

„KazMunayGas“ teigimu, likę kiekiai parduodami pagal ilgalaikes sutartis. Kazachstanas negali nukreipti KEBCO, kurį eksportuoja per Ust-Lugos uostą, nepažeisdamas tų 2023 m. tiekimo sutarčių, o Vokietijai beveik nieko nepaliks.

Taigi, kai bus aprūpinama vidaus rinka ir aptarnaujama Rumunija, neaišku, kur Kazachstanas galėtų rasti papildomų kiekių Vokietijai. Ir darant prielaidą, kad Rusija žaidžia kamuolį.

Susuktas sprendimas

Vienas iš sprendimų galėtų kilti dėl didėjančios Kazachstano žalios gavybos. Ūkio ministro Alibeko Kuantyrovo pranešime teigiama, kad šalis kitais metais planuoja padidinti produkciją iki 92.6 mln. tonų nuo 85.7 mln.

Kita labai sudėtinga idėja gali būti Rusijai tiekti žaliavą į Kazachstano naftos perdirbimo sistemą, kad Kazachstanas galėtų leisti savo statines į Družbą. Tada Kazachstanas galėtų parduoti KEBCO – pervadintą „Urals“ – Vokietijai. Pavlodaro naftos perdirbimo gamykla Rytų Kazachstane anksčiau perdirbo rusišką žaliavą ir, tikėtina, galėtų tai padaryti dar kartą, jei dujotiekyje per Rytų Kazachstaną bus pakankamai pajėgumų tiekti gamyklą ir toliau patenkinti Rusijos eksportą į Kiniją tuo pačiu maršrutu.

Vokietija turi dvi naftos perdirbimo gamyklas šalies rytuose, kurios priklauso nuo Uralo naftos per Druzbha jungtį – „TotalEnergies“ Leunos gamyklą ir „PCK Schwedt“, kuri buvo Rusijos naftos didžiosios bendrovės „Rosneft PJSC“ Vokietijos padalinio rankose, kol vyriausybė perėmė jos kontrolę rugsėjį. .

„PCK Schwedt“ naftos perdirbimo gamykla kasmet perdirba 11.6 mln. tonų žalios naftos, o „Rosneft“ – 6.3 mln. Už uždarų durų vyriausybės pareigūnai kelis mėnesius derėjosi su kitais partneriais Lenkijoje, kurie galėtų gabenti krovinius per savo uostą Gdanską, ir Kazachstane.

Nors „Schwedt“ jau gavo kai kurias siuntas iš alternatyvių tiekėjų per Gdanską ir dujotiekiu iš Vokietijos Rostoko uosto, to kiekio nepakako, kad būtų užtikrinta veikla ilgalaikėje perspektyvoje.

Galbūt bus koks nors vamzdinis KEBCO srautas į Vokietiją. Tačiau sunku suprasti, kad tai yra pagrindinis šalies žaliavos tiekimo problemų sprendimas.

– Su Petros Sorge ir Narimano Gizitdinovo pagalba.

Labiausiai skaitoma iš „Bloomberg Businessweek“

© 2022 Bloomberg LP