Infliacija, tiekimo grandinės ir globalizacija 2022 ir 2023 m

Ar globalizacija sumažino infliaciją 1990-aisiais ir 2000-aisiais, o deglobalizacija padidins infliaciją ateinantį dešimtmetį? Atrodo, kad ši teorija prasilenkia su garsiuoju Miltono Friedmano posakiu, kad infliacija yra piniginis reiškinys. Tačiau pažvelgus atidžiau, deglobalizacija gali turėti įtakos infliacijai, tačiau tik tuo atveju, jei Federalinis rezervų bankas ir kiti pasaulio centriniai bankai nesugebės suprasti, kas vyksta.

Norėdami suprasti globalizacijos ir tiekimo grandinės poveikį kainoms, grįžkime prie paprastos pasiūlos ir paklausos. Globalizacija lėmė, kad vartotojai gali pigiau įsigyti prekių iš šalių, kuriose darbo sąnaudos yra mažos arba kuriose naudojamos aukštosios technologijos. Todėl didėjanti globalizacija yra tarsi prekių ir, kiek mažiau, paslaugų pasiūlos padidėjimas. Padidėjusi pasiūla reiškia mažesnes kainas, o visi kiti dalykai yra vienodi.

Kainų mažinimo poveikis tęsiasi tol, kol vyksta globalizacija didėja. Jei globalizacija išsilygins, tada kainų lygis išliks žemesnis, bet toliau nemažės. Tai svarbu, nes infliacija yra kainų lygio kitimo greitis. Kainos sumažinimas sumažina išmatuotą infliaciją, bet nemažina infliacijos, nebent kainos krenta.

2022 m. įmonės visame pasaulyje bando deglobalizuoti savo tiekimo grandines. Dalis šių pokyčių atspindi ilgų tiekimo grandinių pažeidžiamumą dėl sutrikimų. Tai iš esmės tiesa, kaip rodo Rusijos ir Ukrainos karas bei „Covid-19“ užblokavimas. Ankstesni sutrikimai buvo 2011 m. žemės drebėjimas ir cunamis Japonijoje, taip pat potvyniai Tailande, dėl kurių buvo uždarytos standžiųjų diskų gamyklos.

Šiandien daugelis įmonių yra pasirengusios mokėti šiek tiek daugiau už trumpesnę ir saugesnę tiekimo grandinę. Šis pokytis vyksta palaipsniui. Įmonės, norinčios už prekę mokėti pora procentų didesnes kainas, vis dar nenori mokėti 20% ar 30% daugiau. Tačiau tiekėjai Šiaurės Amerikoje ir Europoje mato didesnę paklausą, todėl padidins gamybos pajėgumus, kad patenkintų paklausą. Tai galiausiai pakeis dabartinį kainų padidėjimą.

Tiekimo grandinių sutrumpinimas nėra grynas kainų padidėjimas. Jei pastangomis pavyks sumažinti trikdžius, sulauksime mažiau kainų šuolių, o įprastu metu kainos bus šiek tiek didesnės. Tai tikriausiai padidės, bet ne taip stipri, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Demografiniai pokyčiai taip pat gali turėti įtakos pasiūlai. Kūdikių bumo kartos atėjimas į darbingą amžių nuo 1970 m. iki 2010 m. buvo didžiulis pokytis, kaip ir padidėjęs moterų dalyvavimas darbo rinkoje nuo 1950 m. iki 2000 m. Dėl abiejų šių pokyčių padidėjusi darbo jėgos pasiūla sumažino kainas. Ir jie nebuvo vien amerikietiški reiškiniai. Panašūs modeliai atsirado daugelyje kitų šalių, nors laikas skyrėsi.

Pasiūlos pokyčių įtaka nepaneigia Friedmano išvados, kad infliaciją sukelia pernelyg didelis pinigų pasiūlos augimas. Perskaitykite visą jo sakinį: „Iš ligšiolinių mano teiginių išplaukia, kad infliacija visada ir visur yra piniginis reiškinys ta prasme, kad ji yra ir gali būti sukurta tik sparčiau didinant pinigų kiekį nei jų gamybą“.

Įdėjus žodžius Friedmanui, globalizacija ir demografija padidino gamybos apimtį, tačiau tai buvo defliacija tik tuo atveju, jei pinigų pasiūla augo pagal seną, lėtesnį pasiūlos augimą, o ne naują, spartesnį pasiūlos augimą. Panašiai ir šiandieninė deglobalizacija yra infliacinė tik tuo atveju, jei pinigų pasiūla didėja tokiu tempu, kaip spartesnis pasiūlos augimas. Kitaip tariant, pinigų politika yra svarbiausia, tačiau pinigų politika yra susijusi su šiais dideliais pasiūlos pokyčiais.

Federalinis rezervų bankas ir kiti centriniai bankai visame pasaulyje turi stebėti pasaulines tiekimo problemas, ką jie ir daro. Žinoma, bet kam – ekonomistui ar verslo vadovui – sunku realiuoju laiku žinoti, kas vyksta. Turime pripažinti, kad pinigų politika negali būti tobula. Tačiau nuolatinė aukšta arba žema infliacija turi būti padėta pinigų politikos formuotojams, o ne kaltinti globalizacija ar demografija.

Centrinių bankininkų darbas būtų daug lengvesnis, jei nepasikeistų pagrindinė ekonomikos struktūra. Verslo vadovai turėtų suprasti, kad dabar vykstantys didesni struktūriniai pokyčiai padidina pinigų politikos klaidų tikimybę. Taigi verslas turėtų būti labiau pasiruošęs netikėtumams, tiek aukštyn, tiek neigiamoms infliacijos ir realaus ekonomikos augimo atžvilgiu.