Johnas Mellencamp'as Niujorko parodoje demonstruoja iššaukiamą pasirodymą

Nedažnai roko koncertas prasideda maždaug 20 minučių trukmės scenų iš daugiausia klasikinių šeštojo ir šeštojo dešimtmečio filmų, rodomų dideliame ekrane, montažu, tačiau taip nutiko Johno Mellencampo pasirodymui Niujorko „Beacon“ teatre, penktadienį. Trumpos ištraukos, susijusios su jo pasirodymu 50 m. kaip „Turner Classic Movies“ kviestinis programuotojas, buvo iš filmų, kurie jam reiškė kažką ypatingo – tarp jų milžinas, Hudas, Ant kranto, Šios Pabėgęs tipas, Į Misfits, Rūstybės vynuogės ir "Streetcar Named Desire". O žiūrint tas ištraukas buvo galima pamatyti, kaip tie filmai susilaukė Rokenrolo šlovės muziejaus: paprastų žmonių iš kasdienybės, kurie bando išgyventi nenumatytų aplinkybių ir negailestingos visuomenės apsuptyje.

Tai buvo Mellencamp karjeros tema, besitęsianti dešimtmečius atgal, kai jis pagaliau išsiveržė su savo penktuoju albumu, 1982 m. Amerikos kvailys, kuris atnešė du ikoninius hitus „Hurts So Good“ ir „Jack and Diane“. Nuo to laiko Indianos gyventojo dainų kūrimas palietė vidutinio amerikiečio išbandymus ir kančias, kartu perteikdamas užuojautos, empatijos ir orumo jausmą jų vardu – todėl Mellencampas tapo vienu iš širdžių roko įkūrėjų kartu su Bruce'u Springsteenu, Tomu Petty ir Bobas Segeris. Be asmeninių, Mellencampas savo muzikoje palietė ir socialines bei politines problemas.

Muzikanto pasirodymas penktadienį Niujorke buvo paskutinis iš keturių naktų nuotykių „Beacon“, kaip jo dalis. Gyvai ir asmeniškai turas (būdamas „Didžiajame obuolyje“ jis taip pat dalyvavo diskusijoje su Davidu Lettermanu dėl „Tribeca“ festivalio). Sąrašas, kuriame dalyvavo jo pažangi šešių žmonių grupė, buvo daugiausia pasitenkinimą teikianti subalansuota karjeros retrospektyva, įskaitant daugybę pažįstamų mėgstamiausių, tokių kaip „Small Town“, „Pink Houses“, „Lonely Ol Nights“, „Paper in Fire“ ir „Cherry Bomb“. “ ir kai kurie gilūs pjūviai, pvz., „Human Wheels“, „Jackie Brown“ ir „John Cockers“. Stulbinantis „What If I Came Knocking“ perteikimas įkūnijo pasirodymo intensyvumą ir energiją, ypač antroje jo pusėje, o išplėstinėje „Crumblin' Down“ versijoje taip pat buvo įtrauktas klasikinis Them himnas „Gloria“.

Šventinį koncerto pobūdį sušvelnino akustinis segmentas, kuriame Mellencamp atliko aštrų dainą „Ilgiausios dienos“, kuri neabejotinai pasiekė žinią, kad turint ribotą laiką reikia kuo geriau išnaudoti gyvenimą. Ir jo naujausia bei galinga daina „The Eyes of Portland“ iš būsimo jo albumo Orfėjas nusileidžia, palietė skurdo temą („Visi šie benamiai, iš kur jie kilę?/Šioje gausybės žemėje, kur nieko nepadaroma“, – dainavo jis susijaudinęs).

Kartu su savo grupe Mellencamp buvo puikios formos tiek savo iššaukiančiais pasirodymais (su vis dar nepaliestu šiurkščiu balsu), tiek sceniniu juokavimu su publika, besiribojančia tarp humoro ir įžvalgios išminties. Žinoma, jis dainavo dvi savo didžiausias ir mylimiausias dainas „Jack and Diane“ (kurioje ką tik grojo Mellencamp akustine gitara) ir baigiamąjį rokerį „Hurts So Good“. Abiejų numerių atveju jis beveik leido publikai perimti vokalą, kai jie entuziastingai dainavo žodžius natai po natos. Atsižvelgiant į šį pasirodymą ir į tai, kad kitą savaitę pasirodys naujas jo rekordas (25-as bendras jo rekordas), neatrodo, kad Mellencampas ketintų sulėtinti tempą ar atsisakyti savo firminio veržlumo.