Lindsey Buckingham apie grįžimą į kelią ir ankstyvą koncerto prisiminimą

Per pastaruosius aštuonis mėnesius Lindsey Buckinghamas pagaliau galėjo surengti gastroles, paremdamas dešimt dainų, sudarančių jo naujausią studijinį albumą, dainas, parašytas 2018 m. Solo antologija projektą ir išvykimą iš „Fleetwood Mac“.

Po to, kai 2019 m. atsigavo po atviros širdies operacijos ir dvejus metus jis buvo priverstas pasitraukti iš kelių pandemijos metu, savo vardu pavadintas septintasis solinis albumas Pagaliau dienos šviesą išvydo praėjusį rugsėjį – viena patraukliausių ir aguoniškiausių medžiagos kolekcijų jo karjeroje.

„Kaip iš naujo susipažinau su „Fleetwood Mac“ kūryba – ir galbūt iš naujo jį vertinu – paskatino mane sukurti solinį albumą, kuris iš tikrųjų būtų šiek tiek labiau susijęs su mano dideliu darbu, kuriame buvo „Fleetwood Mac“, užuot bandęs savo darbą supriešinti su „Fleetwood Mac“ darbu“, – sakė Buckinghamas. „Aš galvojau, kad noriu sukurti daugiau pop albumo, nei buvau sukūręs per kurį laiką – tikriausiai nuo tada Iš lopšio. Taigi aš taip ir padariau. Ir tikrai yra Fleetwood Mac tam tikrų aliuzijų į kitas dainas, kurios yra skirtos.

Šį rudenį ketinate grįžti į kelią a Europos turas, kalbėjausi su Lindsey Buckingham apie vieną iš pirmųjų jo prisiminimų apie koncertą ir nuolat stumiantį reikalus į priekį su savo solo kūryba. Toliau pateikiamas mūsų pokalbio telefonu stenograma, šiek tiek redaguota siekiant apimties ir aiškumo.

Visi patyrė ilgą atkarpą be tiesioginių pasirodymų, bet jums tai buvo dar ilgesnė, nes visa kita vyko prieš pandemiją. Žinau, kad rudenį ir žiemą surengei keletą pasirodymų. Kaip atrodė pagaliau sugrįžti į sceną?

LINDSĖ BEKINGHAMAS: Na, žinote, aš manau, kad tai įdomu, nes tam tikra prasme jis jaučiasi labiau apčiuopiamas. Ir aš manau, kad tam tikru laipsniu tema, kurią nagrinėjau albume, kuri, žinoma, taip pat buvo paruošta jau keletą metų, buvo šiek tiek labiau perkelta į realų pasaulį. Yra daug abstrakcijų, susijusių su dalykais, kuriuos paliečiau intelektualesne kai kurių temų prasme, ir ji tapo visceralesnė. Kaip ir visa idėja grįžti kartu su šia žmonių grupe [savo solinėje grupėje].

Taigi visas toks sulaikymas po ne tik apėjimo, bet ir viso fiasko, įvykusio su „Fleetwood Mac“, labai, labai malonu patvirtinti mintį, kad ši šeima ir ši grupė žmonių visi nori to paties dėl tų pačių priežasčių – ir skirtingai nei „Fleetwood Mac“, čia nėra jokios politikos.

Ar užaugęs prisimeni savo pirmąjį koncertą? Net jei tai ne pirmas jūsų, galbūt įspūdingas ankstyvas tiesioginio pasirodymo momentas, kuris išsiskiria ar turėjo įtakos?

LB: Mano pirmasis koncertas... O Dieve... Pažiūrėkime... Na, tai nebuvo rokenrolas. Tai tikriausiai būtų panašu į „Kingstono trio“ ar panašiai.

Tiesą sakant, prisimenu... Negaliu sakyti, kad tai buvo mano pirmasis koncertas, bet tai galėjo būti – „Kingston Trio“, kai man buvo 12 metų, grojau San Franciske, Civic Auditorium. Ir jiems vis tiek sekėsi visai neblogai. „The Beatles“ jų dar neišstūmė – nors dryžuoti marškiniai buvo ploni! Bet aš visada juos mylėjau. O mano draugės tėvai mus abu nuvežė į San Franciską jų pasimatyti.

Na, ši jauna moteris išėjo jiems atvira – ir buvo kaip ją nužudyti. Ir ta jauna moteris iš visų žmonių – jei net įsivaizduoji šią sąskaitą – buvo Barbara Streisand. Manau, kad ji ką tik išėjo Linksma mergina arba ką tik ruošėsi daryti Linksma mergina Niujorke. Jai buvo kokių 18 ar 19 metų. Ji atsistojo ir atliko keletą tų ankstyvųjų dainų, dėl kurių buvo žinoma – „Happy Days are Here Again“. Ir tada pasirodė „The Kingston Trio“ ir tai buvo tarsi nusivylimas! (Juokiasi)

Po metų kalbėjausi su Johnu Stewartu (iš „The Kingston Trio“) apie tą koncertą ir jis pasakė: „Ai, aš tai prisimenu. Mes nežinojome, kaip tai sekti! Ir aš galvojau: „Na, geras darbas, kas tą rezervavo!

Šios naujas albumas buvo parašytas prieš pandemiją. Ką pandemija padarė jūsų kūrybiniam procesui?

LB: Na, manau, kad kurį laiką man tiesiog nebuvo noro dirbti. Dabar dalis to buvo pandemija. Dalis to buvo ir dėl to, kad persikėlėme. Ir mano studija šiek tiek užtruko, kol ji buvo surinkta ir vėl sujungta taip, kad būtų patogu naudoti. Ir tada aš tiesiog atidėliojau idėją nusileisti ir priversti save pradėti kažką naujo. Kas buvo gerai. Aš tarsi apėmiau nebūties discipliną. Ir tada tam tikru momentu aš pasakiau sau: „Turiu eiti ką nors padaryti...“ Taigi iš tikrųjų dabar jau baigiau dvi ar tris dainas naujam albumui. Taigi aš pradėjau. Bet nemanau, kad tai padarė man didelės kūrybinės įtakos.

Taip pat šiek tiek užtrukau, kol... Po apvažiavimo fiziškai jaučiausi gerai, bet psichiškai – gal kiek praradau pranašumą. Ir tai galėjo turėti įtakos mano poreikiui leistis žemyn. Taip pat buvo ir tai, kad aš padariau šį albumą, kuris tiesiog gulėjo lentynoje! Dalis poreikio kurti yra tada, kai jauti, kad užpildai tuštumą. Ir tuo metu buvo nebent tuštuma. Taigi manau, kad tai taip pat turėjo įtakos.

Bendresne prasme nemanau, kad pandemija man turėjo didelės neigiamos įtakos. Nes esu kažkoks izoliuotas žmogus ir šiaip daug gyvenu savo galvoje – kažkoks vienišas ir labai savarankiškas. Tačiau tėvui buvo sunku stebėti, kaip kartais tai buvo sunku mūsų vaikams, žinote? Jie klausė: „Kas čia per velnias vyksta? Ne todėl, kad mes kada nors būtume patyrę ką nors panašaus. Bet manau, kad jiems tai buvo labai siurrealu. Ir kartais kurį laiką labai socialiai sudėtinga.

Man visada daro įspūdį tai, kaip savo solo darbe randate, kaip nuolat stumti reikalus į priekį. Jūs nepasikliaujate senais triukais. Tai, kaip naujajame albume naudojate būgnų kilpas, mane taip sužavėjo. Tai man priminė, kaip Prince naudojo būgnų mašinas ir būgnų kilpas Purple Rain albumas – šios pop dainos su šiomis tikrai įmantriomis mušamųjų partijomis. Kaip sumanėte programuoti šio albumo būgnų partijas?

LB: Daugelis būgnų iš tikrųjų nėra kilpų. Jie tiesiog aš groju būgnais ranka iš elektroninės klaviatūros. Tačiau dvi labai niūrios yra „Power Down“ ir „Swan Song“. Ir jie tam tikra prasme yra sielos draugai. Nes tai turbūt dvi keisčiausios albumo dainos. Ir jie labai priklauso nuo tankios būgno kilpų serijos. Ir man tiesiog atsitiko, kad tos kilpos sėdėjo. Tai yra tos pačios kilpos abiejose dainose, naudojamos skirtingai. Bet taip. Tai buvo tiesiog kažkas, ką norėjau paeksperimentuoti, kur labiau taikomas tekstūrinis požiūris.

Ir tada albume yra ir kitų dainų, kuriose aš tiesiog stengiuosi išvengti minties, kad kažkas skamba kaip būgnų komplektas. Įžanginė daina „Scream“ iš tikrųjų yra tik krūva rastų garsų, kuriuos grojau ranka – pataikydamas į savo pulto priekį arba tiesiog ieškodamas dalykų, kad galėčiau prie to priartėti. Kuris tarsi klauso atgal Iltis kelyje.

Taigi, iš naujo susipažinus su „Fleetwood Mac“ kūrybos dalimi – ir galbūt iš naujo jį vertinus – aš norėjau sukurti solinį albumą, kuris iš tikrųjų būtų šiek tiek labiau susijęs su mano dideliu darbu, kuriame buvo „Fleetwood Mac“, o ne bando supriešinti solo darbą su „Fleetwood Mac“ darbu.

Įsigalvojau, kad noriu sukurti daugiau pop albumo, nei buvau sukūręs per kurį laiką – tikriausiai nuo tada Iš lopšio. Taigi aš taip ir padariau. Ir tikrai yra „Fleetwood Mac“ tam tikrų aliuzijų į kitas skirtas dainas.

Taigi tai įdomus dalykas.