TVF teigia, kad Viduriniai Rytai ir Centrinė Azija susiduria su atsinaujinančios energijos sąskaita iki 884 mlrd

Remiantis nauju Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tyrimu, Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos šalims nuo dabar iki 884 m. gali tekti išleisti 2030 mlrd.

Didžiulės sumos atitinka daugiau nei penktadalį dabartinio 32 šalių bendrojo vidaus produkto abiejuose regionuose.

Šios praneštiTVF Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos departamento direktorius Jihadas Azouras ir ekonomistai Garethas Andersonas ir Ling Zhu pateikia keletą politikos variantų abiejų regionų vyriausybėms, jei jos nori pasiekti savo klimato tikslus.

Kapitalo išlaidas atsinaujinančios energijos schemoms taip pat reikėtų dviem trečdaliais sumažinti subsidijas kurui.

Autoriai pažymėjo, kad kai kurie dideli atsinaujinančios energijos projektai jau vykdomi. Pavyzdžiui, Kataras stato 800 MW galios Al-Kharsaah saulės elektrinę, kuri, kai bus baigta, galės patenkinti dešimtadalį tos šalies elektros poreikio.

JAEJungtiniai Arabų Emyratai
, didžiausias pasaulyje saulės energijos parkas Mohammed bin Rashid Al-Maktoum saulės parkas, kuriamas Dubajuje ir kainuoja apie 50 mlrd. AED (13.6 mlrd. USD). Jis galės pagaminti 5GW iki 2030 m.

Apskritai, TVF apskaičiavo, kad Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Afganistano ir Pakistano (MENAP) regiono šalys 770–2023 m. į atsinaujinančią energiją turėtų investuoti 2030 mlrd. USD. Kaukazo ir Centrinės Azijos (CCA) regiono šalys turėtų investuoti 114 mlrd.

Tokios sumos nekelia didelio rūpesčio tokiems kaip Kataras ir JAE, kurie šiuo metu mėgaujasi netikėtomis didelėmis naftos ir dujų kainomis. Tačiau kai kurioms kitoms šalims gali būti sunku skirti lėšų esamoms tradicinėms elektrinėms pakeisti.

Subsidijos ir stabilumas

Lapkričio 6 d. paskelbtoje TVF ataskaitoje pažymima, kad atsinaujinančios energijos plėtra taip pat gali sukurti darbo vietų ir pagerinti naftą importuojančių šalių energetinį saugumą. Tačiau ji pripažįsta, kad yra ir tam tikrų ilgalaikių išlaidų.

Viena vertus, likusios subsidijos kurui vis tiek iškreiptų energijos kainas ir apribotų galimą naudą iš didesnio energijos vartojimo efektyvumo. Jame taip pat pažymima, kad didelės valstybės išlaidos, skirtos energetikos perėjimui paspartinti, „gali susilpninti fiskalinę padėtį ir makroekonominį stabilumą, todėl ateities kartoms liktų mažiau išteklių“.

Alternatyvus TVF aptartas variantas yra palaipsniui panaikinti subsidijas degalams ir įvesti anglies dioksido mokestį, kuris būtų 8 USD už CO toną.₂ emisijų MENAP regione ir 4 USD už toną CCA.

Kai kurios šalys jau ėmėsi veiksmų šia kryptimi. Kazachstanas pristatė an prekybos apyvartiniais taršos leidimais schema 2013 m., nukreiptas į didžiausius šalies CO išmetančius asmenis_2.

Jordanija pastarąjį dešimtmetį taip pat bandė sumažinti subsidijas degalams – ši politika kartais provokuodavo visuomenę protestai visoje šalyje. „Economist Intelligence Unit“. įspėjo, anksčiau šiais metais, kad „augančios sąskaitos už elektrą padidins ir taip didelę ekonominę įtampą, kuri paveiks vidutinius jordaniečius“.

TVF ataskaitoje buvo pripažinta kai kuri iš šių rizikų – teigiama, kad iškastinio kuro kainų pakėlimas reikš, kad „ypač nukentėtų pažeidžiami žmonės ir įmonės, kurios priklauso nuo pigios energijos. Nors papildomi fiskaliniai ištekliai iš mokesčių įplaukų ir sumažintų subsidijų galėtų palengvinti šiuos šalutinius poveikius, ekonomikos augimas gali laikinai sulėtėti, o infliacija padidėti.

Kaip visada, skurdžiausioms šalims sunkiausia susidoroti su TVF nustatytomis politikos galimybėmis. Tačiau a pranešti Spalio mėn. paskelbta organizacija perspėjo, kad nors perėjimas prie ekologiškesnės ateities turi savo kainą, „kuo ilgiau šalys laukia permainų, tuo didesnės išlaidos“.