OPEC+ neturėtų išstumti Rusijos iš grupės

Galimybė, kad Rusija bus paprašyta formaliai ar de facto palikti OPEC+, man primena seną karikatūrą, kurioje kai kurioms OPEC narėms grasinama išsiuntimu ir linksmai atsakoma: „Tu pažadi? Realybė tokia, kad grupė egzistuoja tam, kad paskatintų (mandagios frazės) eksportuotojus dominuoti gamyboje, kai tik susilpnėja kainos. Verta paminėti, kad visas reikšmingas kainų padidėjimas praeityje įvyko dėl išorinių įvykių, tokių kaip Irano revoliucija ar Arabų pavasaris, o ne valstybės narės nusprendė, kad nori aukštesnių kainų. (Neatmetu atvejų, kai jie padėjo kainoms atsigauti po žlugimo, kaip 1999 m.).

Naftos rinka ir OPEC vaidmuo joje yra klasikiniai „free-rider“ problemos pavyzdžiai, ty visi gamintojai gauna naudos iš grupės, kuriai tenka visa našta, veiksmų. Organizacija natūraliai kovojo su reikalavimų laikymusi, nes sukčiavimas dažniausiai atsiperka: už reikalavimų nesilaikymą nėra jokių oficialių sankcijų, o kainos sumažinimas yra vienintelis prieinamas vykdymo mechanizmas. Tai nėra visiškai branduolinė galimybė, tačiau nariai, ypač Saudo Arabija, kuriems įstrigęs vykdytojo vaidmuo, nenori ja pasinaudoti. Jie neturi lygiaverčių Teksaso geležinkelių komisijos kreipimuisi į Texas Rangers.

Loginis Rusijos pašalinimas iš organizacijos yra susijęs su tebesitęsiančiomis ekonominėmis sankcijomis, kurios apsunkina jos kvotos įvykdymą. Manoma, kad balandžio mėn. Rusijos naftos gavyba sumažėjo 1 mb/d, o prognozės rodo, kad per ateinančius mėnesius nuostoliai gali siekti 3 mb/d pardavimų. Dėl šios perspektyvos kainos jau pakilo, o kiekvienas žingsnis link Europos sankcijų naftos pirkimui prideda kelis dolerius už barelį, jei tik kelioms dienoms.

Iki šiol kitos OPEC+ narės atsisakė didinti gavybą, viršijančią savo kvotas, siekdamos kompensuoti prarastas Rusijos naftos atsargas, iš dalies dėl to, kad nuostoliai greičiausiai bus laikini, nes šios šalies naftos gamintojai randa naujų klientų, ir iš dalies dėl susirūpinimo, kad jie gali prireikti pagalbos iš Rusijos ateities rinkos silpnumo laikotarpiais.

Kuo Rusija svarbi OPEC+? Na, o 2020 m. pradžioje Rusija prie grupės rinkos stabilizavimo pastangų sumažino 2.5 mb/d – šį kiekį viršijo tik Saudo Arabija. Su Azerbaidžanu ir Kazachstanu, kuriems neabejotinai didelę įtaką turėjo Rusijos dalyvavimas, jie sumažino 1/3. Žvelgiant atgal, kvotos pasirodė per griežtos, todėl „Brent“ kaina pakilo iki 100 USD prieš prasidedant invazijai. Vis dėlto akivaizdu, kad Rusija buvo, jei ne pagrindinė, pagrindinė grupės pastangų atrama.

Nereikia nė sakyti, kad per ateinantį dešimtmetį labai mažai tikėtinas kitas poreikio nuosmukis dėl koronaviruso pandemijos, tačiau Rusija ir jos pirmtakė Sovietų Sąjunga dažnai padėjo OPEC stabilizavimo pastangoms, nors ir nevienodo laipsnio. Visgi, atsižvelgiant į Rusijos pasiūlos sumažinimą 2016 m. gruodį, paskutinis susitarimas dėl kvotos prieš pandemiją buvo tik 300 tb/d, o tai yra suma, kurią nesunkiai galėtų kompensuoti Artimųjų Rytų gamintojai.

Tačiau užkratas ne tik virusams. Pagal pandeminį OPEC+ susitarimą daugiau nei 1 mb/d sumažino kitos ne OPEC narės, o didžioji dalis to tikriausiai nebūtų buvę įvykdyta be Rusijos dalyvavimo. Dar kartą pažvelgus į 2016 m., OPEC nepriklausančios valstybės, be Rusijos, pasiūlė tik 260 tb/d sumažinimą, palyginti nedidelę sumą, bet bent jau psichologinę paramą OPEC pastangoms.

Ir istoriškai net OPEC gamintojai ėmė vadovautis kitų narių įsipareigojimais, pavyzdžiui, 1990-ųjų pabaigoje, kai Venesuelos gamyba buvo gerokai didesnė už kvotą ir iš pradžių jiems nebuvo skirta jokios nuobaudos. Reaguodamos į tai, beveik visi kiti nariai leido savo gamybai viršyti kvotą, kaip parodyta toliau pateiktame paveikslėlyje. Ši tendencija aiškiai kėlė nerimą Saudo Arabijos gyventojams, kurie reikalavo padidinti kvotas, kad jie atitiktų kitų gamybos politiką nepažeidžiant savo kvotos. (Šiuo atveju Cezario žmona buvo nerūpestinga, bet Cezaris nusprendė būti aukščiau įtarimų.)

OPEC+ narėms kyla klausimas, ar jos gali išlaikyti Rusiją pakankamai laimingą, kad dalyvautų būsimose rinkos stabilizavimo pastangose, kurių greičiausiai prireiks pasibaigus karui ir ypač jei Iranas ir (arba) Venesuela išvengs sankcijų padarinių. Paprasčiausiai pašalinus Rusiją iš grupės dabar, kad ir kaip mandagiai tai būtų daroma, ateityje bus daug sunkiau bendradarbiauti, dėl to atsiras daugiau kainų nepastovumo ir padažnės bei smarkesni kainų karai.

Vienas iš galimų sprendimo būdų būtų nustatyti pakankamai dideles OPEC+ kvotas, kad kitos narės galėtų padidinti gavybą, kompensuodamos Rusijos tiekimo praradimą, tuo pačiu išlaikant trumpą susitarimo trukmę, ne ilgiau kaip tris mėnesius, kad grįžus Rusijos tiekimui būtų grupių kvotų lygiai sumažinti iki kompensacijos. Tai būtų priešinga 1998 m. susitarimui, kai grupių kvota buvo padidinta, nors dauguma narių jau gamino beveik, tačiau Saudo Arabijos padidinimas gali būti priimtas. Nustatykite grupės kvotą, lygią numatomai paklausai, pridėjus Angolos, Nigerijos ir kitų šalių produkcijos kiekį, kuris nesiekia kvotos, taip pat numatomą mažesnę Rusijos naftos pasiūlą. Rusai gali būti tuo nepatenkinti, pirmenybę teikdami karo meto kainų priemokoms už dažnai su nuolaidomis parduodamą naftą, tačiau tai gali būti priimtinas kompromisas.

OPEC+ gali nerimauti, kad Rusijos pasiūla atsigaus greičiau nei tikėtasi arba kad nuosmukis sumažins paklausą pasaulyje, todėl jų kvotos bus tokios didelės, kad pasaulinės atsargos pradės atstatyti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip žemos jos šiuo metu, kelis mėnesius net 2 mb/d kaupiant atsargas kainos nesugrįš žemiau 60 USD, kur buvo prieš prasidedant pandemijai. Ir grupė parodė, kad gali veikti greitai, kai to reikalauja situacija, todėl naujo kainų žlugimo rizika atrodo gana maža. Tai nereiškia, kad OPEC+ narės sutiktų su tokiu vertinimu, ir, kaip visada, lengviau nieko nedaryti.