Putinas nužudys Rusijos naftos ir dujų ekonomiką, o Ukraina galiausiai sustiprės

Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga buvo ekonomiškai izoliuota. Tačiau kai Michailas Gorbačiovas 1985 m. įvedė „Glasnost“, Vakarų pasaulis atšilo iki Rytų bloko. O kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, tarptautinė bendruomenė palankiai įvertino Rusijos naftą ir dujas.

Tai buvo vienas iš trijų didžiausių gamintojų kartu su Saudo Arabija ir JAV. 2020 m. pajamos iš naftos ir dujų siekė 219 mlrd Rosstatas. Šie du sektoriai kartu sudarė 60% Rusijos eksporto ir 40% federalinio biudžeto. Tačiau prezidento Vladimiro Putino invazija į Ukrainą sukėlė grėsmę pasaulio stabilumui ir vėliau sustiprino NATO. Išsivysčiusi pasaulis stiprina Ukrainos ginkluotę ir įveda ekonomines sankcijas, pavyzdžiui, Rusijos naftos ir dujų atkirtimą iš pasaulio rinkų.

Rusijos „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“ ir „Surgutneftegas“ buvo vienos didžiausių grynųjų pajamų pasaulinės klasės naftos ir dujų įmonių, sakoma: Statista.

Putinas naudoja tą energetinę įtaką, gabendamas į Europą mažiau gamtinių dujų ir imdamas už tai daugiau pinigų. Taigi Rusija nutraukia savo sutartis, pagal kurias tiekiama apie 40 proc. Europos gamtinių dujų. Tačiau kai europiečiai pasirašys ilgalaikes sutartis su kitais tiekėjais – Norvegija dėl naftos ir Alžyru, Kataru ir Jungtinėmis Valstijomis dėl LN.LN
G – tai šachmatas. Tuo tarpu pasaulis tampa žalias, o Europa imasi visų atsinaujinančių išteklių ir energijos vartojimo efektyvumo.

„Siųsti mažiau dujų ir imti už jas daugiau mokesčių yra taktinis Putino laimėjimas. Tačiau Rusija strategiškai pralaimėjo šį karą“, – sako buvęs Ukrainos energetikos ir aplinkos viceministras Oleksijus Riabčynas. „Taip, Europa laukia amerikietiškų SGD. SGD terminalus stato Vokietija, Lenkija, Latvija, Lietuva ir Estija. Bus brangiau. Bet Europa nebus priklausoma nuo Rusijos.

Riabčynas, taip pat Ukrainos gamtinių dujų bendrovės „Naftogaz“ patarėjas, interviu šiam rašytojui sakė, kad Rusija remiasi aukštesnėmis naftos ir dujų kainomis, siekdama spausti Vakarų ekonomiką – pasiduoti Rusijos reikalavimams ir leisti jai išlaikyti okupuotas Ukrainos teritorijas. Bet ta schema nepavyks.

Derėtis prireiks metų ilgalaikės sutartys su naujais tiekėjais. Ir užtruks šiek tiek ilgiau, kol tie ištekliai bus išgauti ir pristatyti. Taip pat užtruks naujų SGD priėmimo terminalų statyba. Taigi Vakarų Europa kelerius metus negalės atsikratyti Rusijos naftos ir dujų. Bet kai tai padarys, tai bus vinis į Putino karstą. Jis lošė ir pralaimėjo.

Azijos šalys, tokios kaip Kinija ir Indija, suteikia Rusijai galimybę parduoti naftą ir gamtines dujas. Tačiau regionas negali sugerti tikėtinų Rusijos nuostolių.

„Dabar europiečiai rusus laiko nepatikimais“, – sako Riabchynas. „Tai dirbtinai sukūrė šį energijos deficitą ir paliko Europą be tinkamos gamtinių dujų saugyklos žiemos sezonui. Rusija niekada neatkurs savo ekonomikos, kai tik Europa suras naujų tiekėjų. Tuo tarpu Ukrainai reikės importuoti 2–5 milijardus kubinių metrų, kad išlaikytų savo žmones ir ekonomiką ateinančią žiemą. Likusią dalį ji gali pasikliauti vietine produkcija.

Demokratinės vertybės

Ukraina buvo tranzitinė šalis – logiškas kelias iš Rusijos į Europą. Jame yra keli gamtinių dujų vamzdynai, kurių našumas siekia 146 milijardus kubinių metrų per metus. Jis taip pat turi didelę saugojimo talpą.

Tačiau viskas pablogėjo, kai Ukraina pakrypo į Vakarus ir balsavo už demokratinę šalį. 2014-aisiais ukrainiečiai sukilo ir išvarė Putino marionetę Viktorą Janukovyčių. Netrukus po to Rusija įsiveržė į Rytų Ukrainą ir aneksavo Krymą. Riabčynas, kuris taip pat buvo Ukrainos parlamento narys nuo 2014 iki 2019 metų, sakė, kad Rusija jau seniai planavo visapusišką puolimą prieš šalį – gerokai prieš 2022 metų vasario mėnesio invaziją. Putinas ne tik norėjo sugrąžinti Ukrainą į savo glėbį, bet ir kontroliuoti šalies gamtinių dujų vamzdynus.

Rusijos „Nord Stream 1“ kasmet į Europą perkeldavo 55 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Tačiau ji pastatė tokio pat pajėgumo „Nord Stream 2“. Abi linijos buvo nutiestos aplenkti Ukrainą. Tačiau Rusija vis dar siunčia gamtines dujas per Ukrainą: 7.2 m. jiedu pasirašė 2019 mlrd. .

Riabčynas teigia, kad Rusija perėmė infrastruktūros kontrolę ir dalį gamtinių dujų nukreipė okupuotoms Ukrainos vietovėms maitinti, taip sumažindama Europą: deficitas išliko, kainos kilo. Ji taip pat sumoka Ukrainai 30–40% mažiau tranzito mokesčių – ginčytina teisme.

„Rusijos dujos buvo pigios“, – sako Riabčynas. „Rusija pastatė Nord Stream 1 ir 2, kad užsitikrintų dujų pajamas ir kontroliuotų tiekimą Europai. Tačiau kai Vokietija uždarė „Nord Stream 2“, Rusija įsiveržė į Ukrainą, manydama, kad užkariaus mus ir kontroliuos mūsų vamzdynus. Ji galėjo panaudoti tuos milijardus ligoninėms statyti, o ne švaistyti šiuos pinigus bandydama militarizuoti savo dujų tranzito maršrutus. Prieš karą buvome patikimas partneris Europai.

Dabar Jungtinės Valstijos tikisi užpildyti šią tuštumą. Nuo 2017 m. ji yra grynoji gamtinių dujų eksportuotoja. Jungtinėse Valstijose veikia penki SGD eksporto terminalai ir dar daugiau. Ji jau turi rinkas Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Tačiau Vokietija gali tapti pelningiausia.

„Didžiuojuosi, kad esu ukrainietis“

Ukraina taip pat yra gavybos šalis – 20 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų. Tačiau jos atsargos yra antros pagal dydį Europoje: 11.8 trilijono kubinių metrų. Po karo Riabchynas sako, kad šalis gali pritraukti tarptautines įmones ir pasinaudoti šiuo energijos potencialu. Nacionalinė bendrovė „Naftogaz“ pagamina apie 75–80 % dabartinės Ukrainos produkcijos. Itin turtingi ir politiškai susiję žmonės gamina didžiąją dalį likusių – tai favoritizmas, kuris sulaikė užsienio investicijas.

Riabčynas teigia, kad pagrindinė kliūtis yra Ukrainos nesugebėjimas atlikti gręžinių atviroje jūroje – ši problema dabar dar sudėtingesnė dėl Rusijos laivyno Juodojoje jūroje. Tuo pat metu Rusija gręžia gamtines dujas okupuotame Kryme.

Putinas manė, kad per kelias dienas gali nugalėti Ukrainą. Tai nepavyko. Dabar jis nori sužlugdyti Ukrainos ekonomiką ir iškirsti šalį iš gamtinių dujų tranzito rinkos. Tai priverstų Vokietiją atidaryti „Nord Stream 2“. Toks taktas taip pat žlugs – nes Europiečiai derina savo energijos sutartis ir pereina prie žaliosios energijos.

Rusijos invazija į Ukrainą, be jokios abejonės, pareikalavo didžiulių finansinių nuostolių. Tačiau Riabčynas sako, kad Ukraina gali laimėti ir atstatyti. Šiam rašytojui jis pasakoja, kad nors jo motina yra rusų kilmės, jo šeima – žmona ir du vaikai – atsisako nei kalbėti rusiškai, nei klausytis rusiškos muzikos. Po karo Ukrainos ekonomikai atstatyti būtinas naujas „maršalo planas“ – nuoroda į planą, padėjusį atstatyti Europą po Antrojo pasaulinio karo.

„Didžiuojamės, kad esame ukrainiečiai. Mes nepasiduosime. Mes stipriai priešinamės ir kovojame už savo žemę“, – sako Riabchynas. „Putinas nesustos, kol nebus nugalėtas mūšio lauke. Tai ne tik verslas ir vamzdynai. Putinas šį karą laiko istorine Rusijos žmonių misija – užimti Ukrainą. Po karo turime atstatyti. Turėsime plėtoti gamtinių dujų išteklius ir plėstis į vandenilio bei biokuro gamybą. Esame įsitikinę savo ateitimi“.

Rusijos ekonominis ryšys su Vakarais nutrūko nuo jos plataus masto invazijos į Ukrainą. Tikėtina, kad jis nebus pataisytas, atsižvelgiant į žalą ir vėlesnį visų rusiškų dalykų boikotą. Nors Rusija gali gauti dalį Ukrainos teritorijos, ji praras daug daugiau: ekonomikos augimo ir pasaulinės pagarbos. Tačiau Ukraina turi galimybę išradinėti save iš naujo – tapti visateise Europos Sąjungos partnere.