Ką reiškia susilpnėjusi Rusija?

Geriausi valstybės veikėjai supranta tai, ko mažiau pasaulietiški ir mažiau patyrę žmonės dažnai nepastebi: karai daugiausia yra politiniai ir ekonominiai veiksmai, o siekiant politinių ir (arba) ekonominių tikslų juose naudojama brutali jėga. Geriausi valstybės vyrai taip pat supranta, kad taip pat svarbu laimėti po konflikto kilusią taiką, kaip ir pačią karinę kovą.

Nedaug karų baigiasi taip, kaip Antrasis pasaulinis karas, kai nugalėtojai yra tokie galingi, o nugalėtieji taip kruopščiai sunaikinami ir pažeminti, kad pasibaigus karo veiksmams nugalėtojai galėtų užimti nugalėtųjų teritorijas ir pažodžiui perdaryti savo visuomenes į nugalėtojų atvaizdą. Daugumos karų pabaiga yra kur kas netvarkingesnis reikalas, kai nė viena pusė nelaimi kariniu požiūriu, o buvę priešininkai susitaria dėl kažkokios taikos, kurią vėliau turi priversti veikti išgyvenusieji. Iš tiesų, nedaug šalių pralaimėjo karą taip stipriai, kaip prancūzų tauta pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau jos žmonėms buvo pasakyta, kad jie yra nugalėtojai. To dichotomijos pasekmės tapo akivaizdžios 1940 m., kai tuo metu didžiausia ir geriausiai aprūpinta prancūzų armija vos per šešias savaites žlugo Adolfui Hitleriui.

Išskyrus kažką tikrai pragaištingo, pavyzdžiui, taktinių branduolinių ginklų ar cheminio karo, vis labiau tikėtina, kad per ateinančius kelis mėnesius Rusijos kare su Ukraina susidursime su tokia netvarkinga ir neaiškia situacija. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas labai apsiskaičiavo, kai vasario mėnesį pradėjo savo „specialiąją karinę operaciją“. Vos per šešis mėnesius tiek jis, tiek rusų tauta smarkiai sumažėjo tiek kariniu, tiek politiniu/ekonominiu požiūriu. Kadaise bauginanti Rusijos armija, kuri, regis, mažai pastangų greitai užėmė Krymą ir Rytų Ukrainos bei Gruzijos gabalus, netikėtai stipraus Ukrainos pasipriešinimo akivaizdoje pasirodė gremėzdiška ir visiškai nekompetentinga. Be jokios abejonės, Ukrainos sėkmę prisidėjo JAV ir kitos NATO parama, įskaitant pažangios ginkluotės, žvalgybos ir kitos logistinės paramos gavimą, jau nekalbant apie humanitarinę pagalbą ir panašią masinę pagalbą Ukrainos žmonėms. Tačiau nepaisant to, ar Ukraina be tokios pagalbos būtų buvusi ten, kur yra dabar, faktas lieka faktu, kad Rusijos kampanija nėra ten, kur Rusija tikėjosi ir žadėjo, kad pradės karą.

Iš tiesų, dar prieš du mėnesius buvo galima įsivaizduoti Putino ascendentą, perėmusį virtualų sausumos tiltą iš Rusijos į Krymą ir valdantį derlingiausią grūdų auginimo regioną pasaulyje. Dabar labiau tikėtina, kad Putino tikslas bus atmestas, o Putinui gali tekti kankinantis pasirinkimas – karinis pažeminimas arba tolesnis eskalavimas – kiekvienas iš jų keltų pavojų tiek Rusijai, tiek jos dabartinei vadovybei.

Jei, kaip dabar atrodo labiau tikėtina, Putino ir Rusijos įtaka dar labiau sumažės, o jų kariniai tikslai dar labiau žlugdomi, ką tai reikštų vienam didžiausių pasaulio energijos gamintojų ir eksportuotojų?

Pirma, ekonomiškai ir politiškai Rusija taps labiau priklausoma nuo tų šalių, kurios ir toliau nori pirkti naftą ir dujas, šiuo atveju daugiausia Kinijos ir Indijos, o praktiškai niekas kitas. Jau išjuokta kaip „degalinė su armija“, Rusija taps beveik visiškai pavaldi visiems, kurie sutiks pirkti jos energiją. Geopolitiškai tai reiškia, kad Putinas vis labiau įsitrauks į „Xi lėlės“ vaidmenį. Rusijos laikai, kai vienašališkai kontroliavo savo užsienio reikalus, baigsis. Vakarams tai būtų buvę daug baisiau, jei tai būtų įvykę prieš dvejus metus, kai Kinija atrodė tokia kylanti. Tačiau galime būti tikri, kad Pekinas atidžiai stebėjo įvykius Ukrainoje, įskaitant užkulisių paramą, kurią Ukraina sulaukia iš JAV ir NATO sąjungininkų, ir bus mažesnė tikimybė nei anksčiau pradėti karo veiksmus pačiame Taivane. dažni bauginimo veiksmai ir padidėjęs kardo barškėjimas, gal vis tiek taip; tiesioginis karo veiksmų pradžia, greičiausiai ne. Be to, nesibaigiantys COVID užblokavimai padarys Kinijos ekonomiką mažiau grėsmingą, o tautai apskritai bus rizikingiau užsiimti verslu.

Antra, Ukraina greičiausiai bus kylanti. Tikėdamas, kad Ukraina iš tikrųjų nėra tauta ir nesipriešins, ir pradėdamas karą, Putinas ironiškai galėjo sustiprinti Ukrainos tautiškumą ir tapatybę. Dabar ji turi modernią, išdidžią tradiciją aukotis dėl savo tautinės tapatybės – tai, ką turi visos darnios vyriausybės. Tai nebus lengvai ištirpsta. Pagrindiniai naftos ir dujų vamzdynai, prasidedantys Rusijoje, eina per Ukrainą pakeliui į Vakarų Europą, o Ukraina už šią energiją gauna perkrovimo mokesčius. Turėtume tikėtis, kad būsimose derybose Ukrainos derybinė padėtis ir ryžtas labai sustiprės.

Trečia, ir šiek tiek priešingai (kol tai nebus apsvarstyta atidžiau), turėtume tikėtis, kad NATO bus labiau spaudžiama pateisinti savo egzistavimą. Iškart po Rusijos atakos prieš Ukrainą NATO išsiplėtė ilgametės šalininkų Švedijos ir Suomijos narystė, o ją bent laikinai sustiprino jos narių bendradarbiavimas padedant ir remiant Ukrainos pasipriešinimą. Tačiau dabar aljansas, kurio pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią Rusijos agresijai, bus priverstas paaiškinti savo tolesnį tikslą ir egzistavimą, kai Rusija net negalės nugalėti nepriklausančios Ukrainos.

Ketvirta, pasaulio ekologijai bus dar didesnė grėsmė. Rusija, siekdama save praturtinti ekonominiais tikslais, parodė visišką nesirūpinimą aplinka. Kadangi ji jaučiasi labiau ekonomine grėsme, tikimasi, kad jos susirūpinimas pasaulio aplinka toliau mažės. Mes Vakaruose galime nerimauti dėl klimato kaitos. Atrodo, kad tai mažai rūpi Rusijai ar Kinijai – bent jau dabar ir kol nebus per vėlu panaikinti jau padarytą žalą.

Penkta, Rusija taps politiškai nestabili. Putinas gali būti susilpnėjęs iki tokio lygio, kokio nebuvo matyti nuo 1905 m., kai paskutinis caras Nikolajus II buvo pažemintas japonų. Po dvylikos metų jis prarado karūną, paskui galvą. Putinas žino, kad jo šalis nesielgia maloniai su nesėkmingais kariniais lyderiais. Jo gniaužta valdžia, tokia dominuojanti vasarį, dabar kelia abejonių. Tačiau gana ironiška, kad tai gali būti ne gera žinia Vakarams, nepaisant plačiai paplitusio Vakarų paniekos Putinui. Istorija kupina nesėkmingų despotų pašalinimo pavyzdžių, kurių šalys ir regionai po despoto pašalinimo tapo dar nestabilesni. Netolimoje praeityje kaip to pavyzdžius galime pažvelgti į Saddamo Husseino mirtį Irake ir Muamaro Gaddafi mirtį Libijoje. Istoriškai buvo ir kitų.

Ką gali padaryti Vakarai? Akivaizdu, kad bet koks bandymas kontroliuoti Rusijos politiką būtų pasmerktas žlugti. Rusai, be jokios abejonės, tai susitvarkys patys.

Jei Putinas žlugs, mūsų interesas yra padėti bet kokiam tikram perėjimui prie demokratijos. Tai reikštų greitą energetinių embargų ir kitų prekybos apribojimų pabaigą Rusijai po Putino. Tai neturi turėti įtakos konkretiems rusams, į kuriuos nukreipti Vakarai. Tie, kurie padėjo Putinui sutriuškinti Rusijos pliuralizmą, įsiveržti į Ukrainą ir paversti Rusijos demokratiją tiesioginiu pokštu, gali būti palikti pelnytam likimo valiai.

Viena iš idėjų gali būti pasiūlyti rusams pagalbą ekologiškesniu būdu išgauti savo energijos išteklius. Be abejo, tai susidurs su Vakarų aplinkosaugininkų pasipriešinimu, kurie priešinasi bet kokiai iškastinio kuro plėtrai. Tačiau rusai nori mums to ar ne, gręžia dujas ir naftą. Užtikrinti, kad tai būtų daroma kuo palankiau aplinkai, yra prasminga aplinkos, politiniu ir ekonominiu požiūriu.

Nepaisant ekonominių ir socialinių sunkumų per pastaruosius 100 metų, Rusijos mokslas padarė didelę pažangą. Tai gali būti dar viena sritis, kurią Vakarai gali užmegzti. Tam galėtume ieškoti modelio su Tarptautine kosmine stotimi, dėl kurios buvo daug karingų Rusijos grėsmių, bet kuri išlieka tarptautinio bendradarbiavimo ir abipusės priklausomybės sala. Rusijos ir Vakarų technologijų sujungimas su energetikos plėtra iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip laimėtojas visiems, jei tai neįdeda daugiau pinigų į Rusijos lyderio kišenę kariniams tikslams prieš kaimynus.

Trumpai tariant, jei galime padėti paversti nelaimę, kuri yra Ukrainos karas, tarptautinio bendradarbiavimo ir aplinkai nekenksmingos energetikos plėtros pavyzdžiu, padarysime didelę paslaugą rusams, sau ir planetai. Žinoma, lieka klausimas, ar tikrai galime tai padaryti, ar žmonių godumas, valdžios troškimas ir nesidomėjimas aplinka bei ekologiniu palikimu, kurį paliekame savo vaikams ir anūkams, ir toliau trukdys sveikam protui ir anūkams. pasaulinis suinteresuotumas išsaugoti save ir savo planetą. Tik laikas parodys.