Kur kilo realūs atlyginimai ir kur jie sustojo [Infographic]

2022-ieji buvo metai, kai infliacija rimtai suvalgė ar net visiškai sumažino bet kokį darbuotojų atlyginimų padidinimą. Kai kurių šalių žmonėms šis scenarijus iš tikrųjų buvo realybė dešimtmečius. Stagnuojantis realus darbo užmokestis – atlyginimai, kurie po infliacijos nedidėja – kankino dideles pajamas gaunančias šalis, tokias kaip Japonija, Italija ir Ispanija. Meksikoje realus darbo užmokestis ne tik išliko labai nepakitęs, bet ir per pastaruosius tris dešimtmečius labai žemas.

EBPO skelbia realaus darbo užmokesčio statistiką apie savo narius ir susijusias šalis, o tai rodo, kad koreguojant perkamosios galios paritetą, Meksikoje buvo mažiausias vidutinis metinis darbo užmokestis už visą darbo dieną neatskaičius mokesčių iš 36 šalių, 16,429 m. siekė tik 2021 6 USD. Šis vidutinis darbo užmokestis nuo 1990 m. koreguojant infliaciją.

Nors jos paprastai nėra EBPO ar jos filialų dalis, mažesnes ir vidutines pajamas gaunančios šalys, pvz., Meksika, iš tikrųjų labiausiai rizikuoja, kad atlyginimų padidėjimą panaikins infliacija, nes mažiau išsivysčiusiose šalyse dažniausiai kyla staigus kainų padidėjimas. Tačiau net ir tose šalyse, kuriose iki 2022 m. nebuvo siaubinga infliacija, ekonomikos sąstingis gali tapti toks stiprus, kad atlyginimai beveik nekeliami dešimtmečius.

Japonijoje viena iš labiausiai išsivysčiusių ir kartu brangiausių pasaulio šalių, vidutiniai atlyginimai, pakoregavus infliaciją ir perkamąją galią, perka šiek tiek mažiau nei Italijoje ar Lietuvoje. Nors 1990 m. Japonijos vidutinis darbo užmokestis buvo panašus į Kanadą, Australiją ar Vokietiją, po 30 metų taip yra vargu ar, nes pastarosiose šalyse realusis darbo užmokestis gerokai padidėjo – 34–40 proc., o Japonijoje – ne.

Ar nepalanku keistis?

Japonija išgyveno lėto ekonomikos augimo, mažos infliacijos ir net defliacijos metus. Kartu su verslo kultūra, kuri yra nepalanki pokyčiams, kainos, atlyginimai ir daugelis kitų dalykų šalyje, kuri buvo 1990-ųjų technologijų pradininkė, tačiau pastaruoju metu praranda savo gebėjimą diegti naujoves, sustojo. Augantis žemo darbo užmokesčio darbuotojų, dirbančių pagal trumpalaikes ar ne visą darbo dieną sutartis, sektorius padarė visa kita, kad sužlugdytų bet kokį bendrą darbo užmokesčio augimą, kurį galėjo turėti Japonija.

Italijos stagnuojanti ekonomika, gerai apmokamų pramonės šakų trūkumas ir bendras perspektyvos trūkumas turėjo tokį patį poveikį. Šią savybę šaliai būdinga ir kitoms Pietų Europos šalims, kuriose darbo užmokestis sustingęs arba apskritai mažas atlyginimas, pavyzdžiui, Graikija ar Ispanija.

Sėkmės istorijos

Didžiausias sėkmės istorijas, kalbant apie realaus darbo užmokesčio didėjimą, galima rasti Rytų Europoje ir Baltijos šalyse – Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje bei kiek mažiau – Čekijoje. Nepaisant padidėjimo, kai kurie Rytų Europos atlyginimai išlieka vieni mažiausių EBPO.

Airija, kurios atlyginimai 90–1990 m. išaugo 2021 proc., yra dar vienas pavyzdys, kaip iš mažesnių atlyginimų ekonomikos pereinama į tokią, kurioje mokami geresni atlyginimai. Pietų Korėjos vystymasis panašus į Airijos, nes jos darbo rinkai dar 1990-aisiais buvo būdingi mažesni atlyginimai, kol ekonomikos modernizavimas leido gerokai padidinti atlyginimus, kurie gerokai viršijo infliaciją.

-

Diagramą sukūrė Statista