24 % jenos kritimas yra perspėjimas apie krizę, kurio pasaulis negali ignoruoti

Vienintelis dalykas, kuris Tokijuje krinta dramatiškiau nei jena, yra ministro pirmininko Fumio Kishidos politiniai turtai.

Koks skirtumas tarp poros mėnesių – tiksliau – 67 dienos. Tiek laiko praėjo nuo Kišidos geradario Shinzo Abe buvo nužudytas išprotėjusio šaulio. Tą pačią akimirką atrodė, kad Kišida atsidūrė ant kojų.

Liepos 8 d., tą dieną, kai Abe ištiko tragiškas likimas vakariniame Kobės mieste, Kišidoje buvo devyni mėnesiai, kai premjera buvo daug įvykių. Ir nors jo patvirtinimo reitingas nebuvo moderniausias apie 48%, vargu ar tai buvo blogai Japonijos lyderiui. Kai 2020 m. rugsėjį Abe atsistatydino iš ilgiausiai ėjusio šalies vadovo pareigų, jo pritarimo procentas buvo grandymas 30 proc..

Maždaug liepos 8 d. ekonomika pradėjo atsidaryti nuo COVID-19. Kišidos vyriausybė užkariavo aukštas rinkas dėl tvirtos paramos Ukrainai ir sankcijų Vladimiro Putino režimui.

Buvo jausmas, kad dabar, kai „šešėlinis šogunas“ Abe nebešaukia politinių šūvių ir nesvarsto dar vieno kandidatavimo į premjerą, Kišida gali būti savas žmogus. Buvo tikimasi, kad Kišidą gali paskatinti naujas nepriklausomybės jausmas reformuoti ekonomiką, prarandančią pozicijas Kinijai.

Vietoj to, viskas susiklostė ne taip. Kishidos parama sumažėjo aplink 40% pykstant dėl ​​brangių valstybinių laidotuvių, valdančioji Liberalų demokratų partija planuoja Abe rugsėjo 27 d. Rinkėjus taip pat erzina LDP ryšiai su prieštaringai vertinama Susivienijimo bažnyčia, kurios pasekėjai šnekamojoje kalboje vadinami Moonies.

41 metų užpuolikas policijai sakė, kad taikėsi į Abe dėl to, kad Abe tariamai remia bažnyčią, kurią įtariamasis kaltina dėl jo šeimos bankroto. Nuo tada daugybė naujienų apie LDP priklausomybę nuo bažnyčios finansavimo ir rinkėjų iškėlė daugybę skandalų. Šie ginčai dabar atsiliepia Kišidos reformų perspektyvoms, nes jo kadencija artėja prie vienerių metų ribos.

Abe, ilgiausiai ėjęs Japonijos lyderio pareigas, buvo gana nukrypęs, nes pastaruoju metu jis truko beveik aštuonerius metus. Ankstesnės šešios vyriausybės truko po 12 mėnesių – taip pat ir tiesioginio Abės įpėdinio Yoshihide Suga. Ar Kishida gali išvengti besisukančių durų, kurios vėl pradeda suktis?

Net jei Kishida gautų dar metus ar dvejus, politinis kapitalas, kurio jam reikia iš naujo kalibruoti a pokyčių vengianti ekonomika mažėja, ir greitai.

Praėjusį spalio 4 d. pradėjęs eiti pareigas, Kishida pažadėjo sukurti „naują kapitalizmą“ 126 mln. Japonijos žmonių. Siekiama geriau paskirstyti bendrojo vidaus produkto vaisius, ypač tarp viduriniosios klasės ir mažesnes pajamas gaunančių grupių.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip menkai Abe sekėsi 2012–2020 m. pakeisti ekonomines paskatas, Kishidos darbas buvo nutrauktas. Abe perėmė valdžią žadėdamas sumažinti biurokratiją, sušvelninti darbo rinkas, paskatinti naujoves, internacionalizuoti verslo praktiką, suteikti daugiau galimybių moterims ir pritraukti daugiau užsienio talentų.

Kai Abe atsistatydino prieš dvejus metus šią savaitę, Japan Inc. pasikeitė tik minimaliai. Abe 2,821 dieną turėjęs galią – 3,186 dieną, jei įtrauksite jo 2006–2007 m. premjero pareigas – buvo puiki galimybė grįžti į ekonominę kovą su Kinijos dominavimu Azijoje. O dabar jo nebėra.

Dėl to pirmosios Kišidos premjeros dienos tapo nepatogios. Siekdamas iš naujo kalibruoti augimo veiksnius, jis tai pripažino Abei nepavyko.

24 % jenos kursas šiemet nukrito iki žemiausio lygio per 24 metus – tai LDP pirštų atspaudai. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos daug vyriausybių palaikė silpną valiutos kursą, kad padidintų eksportą. Tokijas dabar praranda jenos kontrolę, nes Federalinis rezervas didina palūkanų normas. Ir jos trajektorija yra perspėjimas apie krizę pasaulio ekonomikai. Kuo labiau slenka jena, tuo labiau Kinija ir likusi Azijos dalis gali jausti spaudimą nuvertinti 1990 m.

Kišidos naujojo kapitalizmo planui taip pat iškilo rimtas pavojus. Slenkantys apklausų skaičiai suteikia „Kishida“ ribotą įtaką įstatymų leidėjams, siekiant atnaujinti senstančią ekonominę sistemą.

Panašu, kad Kišida jau dabar nusilenkia galingam Japonijos branduoliniam lobiui, nes jis spartina pastangas iš naujo paleisti reaktorius neprisijungus nuo 2011 m. Fukušimos radiacijos krizės. Žinoma, Japonija galėtų pasinaudoti visa pagalba, kurią gali rasti, kilus naftos ir dujų kainoms.

Tačiau Japonija yra ypatingai pažeidžiama seisminių smūgių, o visuomenė ir toliau atsargiai pasitiki branduoline pramone. Be to, Japonijos ateitis turėtų būti atsinaujinančios energijos išradimas ir komercializavimas. Tauta turi pasakišką energetikos naujovių istoriją ir didžiulį potencialą peržengti saulės, vėjo ir geoterminės energijos technologijas į naujas ribas.

Nežiūrėkite toliau, kaip Elono Musko „Tesla“, kuri gilina partnerystę su baterijų pradininkas Panasonic. Arba „Toyota“ prisijungs prie „Nissan“ ir daug investuos į elektrinių transporto priemonių naujoves.

Kishida turėtų labiau stengtis įgyvendinti savo planą paremti startuolių bumą, o ne mesti gelbėjimosi ratą branduolinei pramonei. Tai taip pat reiškia, kad reikia pakeisti mokesčių lengvatas jauniems verslininkams ir mažesnėms įmonėms bei atsiriboti nuo kelių kartų senumo eksporto gigantų.

Labai daug to, kuo Japonija ilgą laiką puikavosi, yra parduodama realiuoju laiku. Paimkime Pietų Korėją, kuri jau seniai tapo galinga varžove automobilių, elektronikos, robotų, laivų ir populiarių pramogų – nuo ​​vaikinų grupių iki filmų – srityse. Taivanas nuolat kelia savo naujovišką žaidimą. Besivystančios kaimynės, tokios kaip Indonezija, įveikia Japoniją lenktynėse dėl technologijų „vienaragio“ startuolių.

Tuo tarpu Kinija yra investuoti trilijonus aviacijos, dirbtinio intelekto, automatikos, biotechnologijų, debesų kompiuterijos, elektrinių transporto priemonių, greitųjų geležinkelių, atsinaujinančių energijos šaltinių ir puslaidininkių ateities nuosavybė. Ji taip pat myliomis lenkia Japoniją kurdama centrinio banko išleistą skaitmeninę valiutą.

Taigi, Kishida neturi laiko gaišti kratydamas ekonomiką. Ir vis dėlto politinis kapitalas, kurio jam reikia perimti įstaigą, mažėja kaip tik tuomet, kai Tokijo besisukančios durys rodo iš naujo sukimosi požymius.