Padaryti ekonomiką stiprią?

Per pastaruosius metus daugelis iš jūsų atkreipė dėmesį į keistą ar dvi rašybos klaidas mano sekmadienio užraše. Pavyzdžiui, vienas erelio akių skaitytojas Brazilijoje užregistravo, kad aš parašiau „Pietų Kinijos jūra“, o ne „Pietų Kinijos jūra“, o tai yra savotiškas Freudo slydimas.

Tikroji priežastis, dėl kurios galėjo suprastėti užrašo kokybė, yra ta, kad šį kartą pernai mirė mano „redaktorius“ Nicholas Benachi. Be to, kad buvo geras draugas, jis pasirūpino, kad užrašo logika ir kokybė būtų iki nulio. Vienas iš jo mėgstamiausių sveikinimų ir „signalų“ buvo „Jėga ir garbė“, kurį galėjo įkvėpti jo meilė bušido ir jo šeimos ryšiai su Graikija, jau nekalbant apie platų istorijos vertinimą.

Tai frazė, kuri vis dažniau ateina į galvą pasaulyje, kuriame moralinė švytuoklė pašėlusiai siūbuoja, ir aš dažnai ją naudoju kaip maksimą, kad apžiūrėčiau žmones, vietas ir projektus. Štai keli pavyzdžiai.

Stiprybė ir garbė

Kalbant apie žmones, ypač viešus asmenis, „stiprybė ir garbė“ gali reikšti, kad bendraamžiai jais pasitiki ir jais žavisi, o ne bijoma ar tyčiojamasi. Karas Ukrainoje, kaip ir karai, atskleidė prarają tarp tų, kurie gali patekti į „jėgos ir garbės“ sluoksnį (Estijos, Suomijos ministrai pirmininkai, Ukrainos prezidentas) ir tų, kurie akivaizdžiai nepatenka (Rusijos prezidentai ir pavyzdžiui, Vengrija). Mažiau džiugina tai, kad daugelyje šalių norint įgyti ir išlaikyti valdžią nepakanka pasitikėjimo ir žavėjimosi.

Nacionalines valstybes lengviau įvertinti pagal jų „jėgą“. Anksčiau aš sukūriau šalies stiprumo rodiklį (Davidas Skillingas sukūrė panašų požiūrį į „ekonominę galią“). Idėja yra nustatyti veiksnius, į kuriuos šalis turėtų sutelkti dėmesį, kad ji būtų stipri ir netaptų pasaulio ekonomikos atoslūgių ir atoslūgių bei socialinio ir ekonominio disbalanso auka. Jėga šiuo atžvilgiu nebūtinai yra karinė galia ar didelis BVP, o greičiau gebėjimas skatinti žmogaus vystymąsi, atlaikyti ekonominius sukrėtimus ir, be kitų vertybių, turėti stabilią visuomenę.

Šalies stiprybės idėja taip pat yra daugiau nei politikos rinkinys; veikiau tai mentalitetas ar politikos kultūra, kuri yra akivaizdi tokiose šalyse kaip Singapūras ir Šveicarija, kurios puikiai suvokia galimą išorinių jėgų (ty imigracijos, valiutų svyravimų ir pasaulio prekybos) poveikį jų visuomenei.

Mažos pažengusios valstybės

Viena iš kai kurių tyrimų projektų, kuriuose dalyvavau, išvados yra ta, kad šalys, kurios gerai įvertino šalies stiprumą, taip pat yra labiausiai globalizuotos. Įdomu tai, kad jie taip pat gerai vertina daugelį kitų kriterijų, tokių kaip „novatoriškiausia tauta“ arba „klestiniausia tauta“. Dauguma šalių, pirmaujančių šiuose reitinguose, yra mažos dinamiškos ekonomikos (Singapūras, Naujoji Zelandija, Švedija, Šveicarija, Suomija ir Norvegija), taip pat didesnės išsivysčiusios šalys, tokios kaip Nyderlandai, o kartais ir JAV.

Juos sieja tokie vairuotojai kaip švietimas, teisinė valstybė ir švietimo diegimas – jų nemateriali infrastruktūra. Daugeliu atžvilgių nemateriali infrastruktūra yra svarbesnė šalies ateičiai nei jos fizinė infrastruktūra. Šie veiksniai gali būti politiniai, teisiniai ar socialiniai ekonominiai. Politiniai veiksniai apima politinio stabilumo laipsnį arba institucinės sistemos stiprumą. Teisiniai veiksniai apima teisinę valstybę, mokesčių politiką ir intelektinės bei fizinės nuosavybės teisių apsaugą. Socialinių ir ekonominių veiksnių pavyzdžiai yra mokslinių tyrimų ir plėtros pajėgumai, verslo procesai arba darbuotojų mokymas ir švietimas. Galima teigti, kad yra penki konkretūs nematerialios infrastruktūros ramsčiai: švietimas, sveikatos apsauga, finansai, verslo paslaugos ir technologijos.

Mano nuomone, ši sistema yra raktas į išgyvenimą neramiame pasaulyje, kuriame produktyvumas ir socialinis stabilumas bus du svarbiausi politikos tikslai. Politikams viliojantis aspektas yra tai, kad nematerialios infrastruktūros kūrimas užtrunka ilgai (jie negali gauti trumpalaikės naudos), o tai lemia aukšto lygio institucijas ir valstybės tarnybą, galinčią pratęsti nacionalinių plėtros planų įgyvendinimą. Dėl šios priežasties kai kurios ne arba dalinės demokratijos yra tinkamos „šalies stiprybės“ vystymuisi (1980 ir 1990 m. Pietų Korėja).

Taip pat yra geras ilgalaikis ryšys tarp augimo ir nematerialios šalies infrastruktūros kokybės, o staigūs „šalies stiprumo“ pokyčiai išprovokuoja ekonominių rezultatų pokyčius – Turkija yra akivaizdus pavyzdys šalies, kurioje struktūriniai institucijų patobulinimai buvo iššvaistyti. įsigalėjus giliai korupcijai ir daug žmonių, kurie gyveno jos institucijose (profesoriai, mokytojai, teisėjai, kariuomenės karininkai), buvo pašalinti iš jos sistemos.

Dar viena šalis, į kurią reikia atkreipti dėmesį, yra JK, kuri daugeliu atžvilgių tampa nesėkminga instituciniu ir ekonominiu požiūriu. Naujausi duomenys, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, yra „Transparency International“ korupcijos suvokimas Praėjusią savaitę paskelbtas indeksas, kuriame JK reitingas smarkiai nukrito iki žemiausio lygio nuo 2012 m. (kai buvo pradėtas tyrimas). Institucijų apnuoginimas, valstybės tarnautojų menkinimas (pavyzdys yra Dominiko Raabo tyrimas dėl patyčių) ir didelis išlaidų socialinei infrastruktūrai sumažėjimas yra nerimą keliančios tendencijos dalis.

Kitos šalys, kurias čia verta stebėti, yra Izraelis, kur šalies teisinę infrastruktūrą ir politinę sistemą griauna naujoji vyriausybė, o po to žiūrint iš pozityvesnio požiūrio taško – Ukrainos bandymas pažaboti korupciją (sekinantį poveikį, kurį tai turėjo Rusijos armijai). turėtų būti įspėjamoji pamoka) ir galimybė, kurią geopolitinė padėtis, kurią karas sukūrė Lenkijai, panaikinti žalą, padarytą jos institucinei infrastruktūrai (ypač teisinėms ir žmogaus teisėms).

Stiprybės ir garbės!

mikrofonas